Skaitmeninės poeto V. Mačernio vizijos

Aš buvau visada per daug rimtas, Man patiko tik vandenys gilūs. Buvo siela dažnai susikrimtus: Savimi ir viskuo nusivylus.

Plačiau

Mokėkime gyventi nors ir dūžtančiose formose.

Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą

O čia – senolių namas didelis ir tvirtas,

Jame gyvena atkakli, žemaitiška dvasia. Ne vienas, ją nešiojęs, dulkėmis pavirto, O ji vis auga ir tvirtėja ainių kartose.

Vytautas Mačernis

,,Vytautas Mačernis gyveno kaip meteoras: staiga pasirodė, sušvito ir lygiai taip pat staiga dingo neįžvelgiamybėje. Jis mirė pačiame savo trumpos poetinės karjeros zenite <….> Mirtis visuomet kažin kaip keistai sumistina žmogų, paversdama gilia ir niekam nesuvokiama paslaptim <…>. Todėl man, gerai pažinusiam Mačernį gyvą, šiandien atrodo, kad jo tamsiose ir liūdnai drėgnose akyse, visame palinkusiame, tarytum kūdikiškame pavidale jau tada buvo kažkas būdinga visiems anksti mirusiems poetams, ir didelis jo poezijos pasisekimas gyvam tebesant – tarsi paties likimo atlyginimas…“(iš Alfonso Nykos-Niliūno, poeto, bendramokslio prisiminimų).

Plačiau